1932 m. miesto burmistras Juozas Bartašius manė, kad „turizmo klausimas kol kas Utenai nepritaikomas, nes pats miestas neturi nieko istoriško, nei moderniško“[1]. 1933 m. pastatyti antrosios šaulių rinktinės namai Utenoje – vienas įspūdingiausių šio funkcinio tipo pastatų tarpukario Lietuvoje, – tapo tuo modernybės ženklu ir kultūros centru, kuris turėjo „jungti apie save tautiškai susipratusį elementą, kurio pagalba galima būtų plėsti tautiškai kultūrinį darbą“[2]. Apie rūmų reikšmę byloja ir politinis dėmesys per iškilmingą atidarymo ceremoniją: „ministeris pirmininkas [Juozas Tūbelis] ir aukštieji svečiai apėjo išsirikiavusias šaulių kuopas, moteris šaules, šaulius sportininkus, dviratininkus, savanorius, taip pat ir tautiškąsias organizacijas – labai didelius būrius tautininkų ir ūkininkų vienybininkų. [...] Susidarė vaizdas ir dvasia kurią Utena jau seniai buvo mačiusi ir jautusi“[3]. Reprezentacinė šaulių namų funkcija įprasminta gana asketiškomis modernizmo priemonėmis. Jei bemaž tuo pat metu statytas kitas svarbus pastatas – Lietuvos banko Utenos skyriaus rūmai alsavo prabanga, tai balti, „gana toli nuo Utenos“ matomi šaulių namų mūrai – buvo ryškus asketiškojo modernizmo pavyzdys šiaurės-rytų Lietuvoje.
Rūmų statyba kainavo apie 190 tūkst. litų: „Iš Taupomųjų kasų buvo pasiskolinta 150 tūkst.[4], aukomis surinkta apie 40 tūkst. Tai daugiau nei dvigubai viršijo 1932 m. Utenos biudžetą, siekiantį 90.000 Lt.[5] Išskirtinis užmojis šmaikščiai aprašytas „Lietuvos aide“: „šauliai pasistatydino didelius, gražius namus, – pagal principą taupaus ūkininko, siūdinančio augančiam vaikui stiprų rūbą, platesnį, su per ilgomis rankovėmis: „ant išaugimo“.“[6] Planuota, kad pastate bus ne tik šaulių rinktinės būstinė, tačiau taip pat „didelė patalpa muziejui“ [7], „didžiulė vaidinimui ir kinematografui salė, kuri Utenoje bus viena iš pirmųjų (nuo 1933 m. čia veikė 167 vietų kino teatras „Aušra“[8]). Šiai salei įrengti davė lėšų ir valstybės teatras, nes jo artistai mano dažniau apsilankyti su gastrolėmis į Uteną. [...] Prie šių namų bus įrengta nemaža teniso aikštelė, kurioje norintieji šauliai galės žaisti.“[9]
Visgi veiklos šaulių namuose nedavė pakankamai pajamų ir paskolos mokėjimas Taupomosioms valstybės kasoms bei pastatų užbaigimas Utenos šauliams tapo nemenka našta. Prabėgus dviem metams po statinio pašventinimo fiksuojama ne kokia organizacijos finansinė būklė: „šiuo metu Utenos rinktinė turi privačių skolų 3411 litų, būtinų namų remonto ir užbaigimo darbų už 7490 litų [...] pridėjus metinių namų eksploatacijos išlaidų apie 2500 litų, susidarys 13401 litas. Tuo tarpu namų metinės pajamos duoda apie 8000 litų. [...] Turėdami didelį visuomenės palaikymą, buvo surinkę aukų apie 40.000 litų. [...] Visuomenės dosnumas buvo didelis ir jei tuo pačiu ūpu būtų ir toliau aukos plaukę, tai ir skolos būtų išlygintos. Užėjus ūkiškajai depresijai, aukos šaulių namams sustojo plaukę, atsirado kiti reikalai, kaip ginklų fondas, todėl dabar iš visuomenės pagalbos laukti nebetenka.“[10]
Vaidas Petrulis
[1] Bartašius, J. Utenos miestas. Savivaldybė, 1932, nr. 12, p. 37–38.
[2] KAM tiekimo valdyba Ministrui Pirmininkui. LCVA, f. 384, ap. 2, b. 1050, l. 37.
[3] Didelės iškilmės Utenoje. Lietuvos aidas, 1933 m. birželio 17 d., p. 3.
[4] KAM tiekimo valdyba Ministrui Pirmininkui. LCVA, f. 384, ap. 2, b. 1050, l. 37.
[5] Utena kyla. Lietuvos aidas, 1932 m. rugpjūčio 31 d., p. 7.
[6] Dar vienas švietimo židinys Rytų Lietuvoje. Lietuvos aidas, 1935 m. rugsėjo 26 d., p. 4
[7] Utena kyla. Lietuvos aidas, 1932 m. rugpjūčio 31 d., p. 7.
[8] Kino teatras „Aušra“. LCVA, 1622, ap. 3, b. 180.
[9] Žalėnas, J. Baigiami įrengti dideli šaulių namai Utenoj. Lietuvos aidas, 1932 m. gruodžio 13, p. 7.
[10] Raportas. LCVA, f. 384, ap. 2, b. 1050, l. 35.