Valstybinė Plaučių ligų ligoninė Jurbarke

Nemunas Lietuvoje yra svarbus rekreacijos bei kurortinio gydymo išteklius. Jurbarko plaučių ligų ligoninė taip pat pasitelkė šį svarbų gamtos resursą. Pirmasis ligoninės pastatas atsirado dar carinės Rusijos imperijoje: „Jurbarko ligoninės pradžia labai kukli. 1913 m. kunigaikščiui Vasilčikovui davus žemės, o valdžiai lėšų, buvo pastatytas kaimo ligoninei mūro trobesys, ūkio trobesys ir ligoninės vedėjui namas. 1918 m. gruodžio 18 d. ligoninę perėmė dr. Žemgulys. Kitais metais ligoninė buvo uždaryta, bet po kiek laiko apskrities savivaldybė vėl ją atidarė. 1920 metais Jurbarko ligoninė jau ilgesniam laikui uždaryta. 1925 m. spalio mėnesio 25 d. buvusios ligoninės būstuose įkurdinta valstybinė plaučių ligų ligoninė.“[1]

Apie čia įsikūrusią ligoninę 1926 m. spaudoje rašoma: „ligoninė randasi apie pusę kilometro nuo miesto ir apie pusantro kilometro nuo Nemuno – sausoje, gražioje vietoje. Apie ją yra 8 ha nuosavos žemės. Žemė smiltinga, vietomis apaugusi pušimis. Ateityje manoma auginti pušų mišką. Susisiekimas vasaros metu patogus Nemunu, o kitu laiku geležinkeliu per Klaipėdą ar Tauragę iki Smalininkų stoties, kuri randasi 8 kilometrų atstu nuo ligoninės. Savo uždaviniu ši ligoninė yra pirma Lietuvoje, specialiai pritaikinta kovai su tuberkuliozu. Ji patalpinta keturiuose namuose, iš kurių 3 yra mūriniai ir vienas medinis. Didysai namas paskirta ligoninei, o kiti – ligoninės personalui ir ūkiui. Įrengiant šią ligoninę kreipta dėmesio, kad ji būtų prieinama ir nepasiturinčiai liaudžiai ir todėl mokesnis už dienos išlaikymą ir gydymą paskirti tik 4 litai, tuo tarpu kai valstybei atsieina vieno ligonio dienos išlaikymas ir gydymas ne mažiau kaip 8-9 litus. Gydyti priimami abiejų lyčių ir amžiaus žmonės, sergantieji visokiomis chroninėmis plaučių ligomis, ypatingai tuberkuliozu. Ligoniai gydomi naujausiais metodais; įrengiamas Rentgenas ir kalnų saulės šviesa.“[2]

1931 m. rugpjūčio 20 d. buvo pradėtas remontas, kurio metu ligoninė gerokai pakeista, sumoderninta, išplėsta. Padidintų rūmų projektą paruošė inž. K. Reisonas. Statybos darbus prižiūrėjo vyriausioji statybos inspekcija ir vietos komisija iš apskrities inžinieriaus Ežerskio, ligoninės vedėjo dr. Perevičiaus ir ūkio vedėjo p. Chamanskio. „Visas ligoninės remontas kaštavo 350.000 litų. Už šiuos pinigus ligoninė visai pasikeitė. Ji padidėjo 60 lovų ir dabar joje telpa 100 lovų (buvo 40). Be to, centrinis šildymas, šviesos signalizacija, moderniškiausiai įrengta ventiliacija, praustuvai, tynės ir visa eilė kitų patobulinimų ligoninę padarė geriausią visoj Lietuvoj ir nė kiek ne blogesnę už tokias pačias gerai įrengtas užsienio ligonines.“ [3]

Praplėsta ir aplinka: “Dar šiais metais pradedamas statyti atskiras mūro trobesys virtuvei, skalbykla ir dezinfekcijai. Tam trobesiui pastatyti švietimo ministerija nemokamai davė jai priklausomus buvusių kunigaikščio Vasilčikovo rūmų griuvėsius, iš  kurių tikimasi gauti apie 60-80 tūkstančių gerų plytų.“ [4] Nors funkciškai itin moderni – neprarado savo pirminio charakterio. Tai simetriškas, su šoniniais rizalitais korpusas, kiek primenantis carinės Rusijos kareivinių ir kitų valdiškų namų statybos ypatumus. Tiesa, dekoratyvinis apipividalinimas juostomis, galima sakyti būdingas K. Reisono kūrybai. Prisikėlimo bažnyčia puikus to pavyzdys.

“Ligoninė buvo Lietuvos valstybės kovos su tuber­kuliozės susirgimais programos dalis.”[5] Visgi, norinčių čia gydytis be abejonės buvo daugiau nei galimybių. Įdomu, kad priėmimo procesas nebuvo pernelyg biurokratizuotas ir priklausė tiesiog nuo ligoninės vedėjo valios: „kiekvienas kuris nori būti į ligoninę priimtas, turi dėl priėmimo atsiklausti ligoninės vedėją laišku arba telefonu. Pageidaujama juo daugiau suteikti žinių apie savo ligą. Esant laisvai vietai, ligoninė praneš laiką kada galima į ligoninę atvykti. Atvykę be pakvietimo į ligoninę gali būti nepriimti.“[6]

Vaidas Petrulis