Geležinkelio infrastruktūros kūrimas tarpukario Lietuvoje buvo vienas iš svarbių valstybės prioritetų. Plačiausiai paplitę šio proceso liudytojai – geležinkelio stotys (keleivių namai), gelžbetoniniai tiltai, vandentiekio bokštai, gyvenamieji geležinkeliečių namai (kazarmės), sandėliai ir kiti pagalbiniai prie stočių iškilę pastatai. Obeliuose iškilę poilsio namai Garvežių ir konstruktorių brigadoms – itin nestandartinis funkcinis tipas, bylojantis apie geležinkeliečių dėmesį sveikatai. Dar vieni tokie brigados poilsio namai iškilo Alytuje[1].
Statybos inžinieriaus, VDU technikos fakulteto absolvento Jono Kriščiukaičio 1930 m. parengtas projektas – charakteringas santūraus lietuviškojo modernizmo pavyzdys. Poilsio namus planuota statyti ir įrengti itin taupiai. Antrame pastato aukšte ketinta sutalpinti 11 miegamųjų kambarių su 30 lovų. Dar 12 lovų šalia valgyklos, sanitarinių patalpų ir sargo buto turėjo tilpti pirmame aukšte. Apie ekonomiškumą byloja ir medinės laiptinės plytų mūro pastate.
Vaidas Petrulis
[1] Inž. Aukštikalnis. Griuvėsių vietoje naujos vertybė pakilo. Kelio ir statybos direkcijos 1918 – 1938 m. atliktų darbų apžvalga. Geležinkelininkas. 1939, nr. 12-13, p. 205.