Praktinis pramonės architektūros pradas lėmė, kad šiuose objektuose dažniau atsiskleisdavo inžinerinis sumanumas nei architektūrinis dekoratyvumas. Visgi tokių bendrovių kaip „Lietūkis“ ar „Pienocentras“ modernus ir toliaregiškas planavimas lėmė, kad mažesniuose Lietuvos miesteliuose iškilę pramoninės paskirties objektai ne tik atliko praktinę funkciją, tačiau tapo naujojo architektūrinio stiliaus šaukliai. „Lietūkio“ garažas Linkuvoje ryškus šio proceso pavyzdys. „Mažojo tipo mūrinis (500 t. talpos, 36,70 x 12,30) sandėlis“[1] įvažiuojant į miestelį atsiskleidė ne tik tūriu, tačiau ir elegantiškomis architektūrinėmis formomis. Juostinė ritmika, šviesus tinkas, šlaitiniai čerpiniai stogai – lietuviškam modernizmui būdingas derinys, kurį dažnai naudojo Belgijoje, Etterbeeko dailės ir amatų mokykloje išsilavinimą gavęs architektas Bronius Elsbergas. Deja, šių dienų Lietuvoje šie savo estetinę kokybę išlaikę objektai retai randa deramą funkciją ir stovi menkai prižiūrimi arba netgi visiškai apleisti.
Vaidas Petrulis
[1] Drėmaitė, Marija. Progreso meteoras. Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918-1940 m. Vilnius: Lapas, 2016, p. 95.