1922 m. kilo idėja tuometėje Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune pastatyti Paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kuri taptų tautos atgimimo simboliu ir įkūnytų „ilgas mūsų tautos kančias ir sunkias jos kovas, o ypatingai didžiausią mūsų laimėjimą – nepriklausomos valstybės prisikėlimą“[1]. 1926 m. buvo įregistruota statybos ir vykdomojo komiteto taryba bei įstatai. Tarybos ir komiteto garbės pirmininkais išrinkti Kauno arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas bei Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, vykdomojo komiteto pirmininku paskirtas Žaliakalnio bažnyčios rektorius kun. Feliksas Kapočius[2]. 1928 m. miesto savivaldybė būsimai bažnyčiai padovanojo sklypą Žaliakalnyje, prie Žemaičių gatvės.
Tais pačiais metais paskelbto bažnyčios projekto konkurso nuotatai reikalavo, kad bažnyčia būtų „sulig autoriaus nuožiūra, bet pageidaujama, kad charakterizuotų Lietuvos dvasios ypatybes, sietųsi su jos garbinga praeitimi ir kova už nepriklausomybę, kad išorinė išvaizda savaime būtų tos kovos monumentas...“[3] Tiesa, vos suformavus idėją, atsirado nemažas būrys prieštaraujančių tiek dėl netinkamos urbanistinės vietos (susisiekimo su apatine miesto dalimi stoka), tiek dėl pačios bažnyčios idėjos: „Nepriklausomybės paminklas turi būti visos tautos paminklas, be tikybos, kalbos ir politinių pažiūrų skirtumo“[4]. Būta siūlymų bažnyčią pakeisti paminklu Nežinomam knygnešiui, muziejumi ir pan.[5]. Vis dėlto konkursas 1928 m. buvo paskelbtas. Iš gautų 15 projektų, trys darbai buvo premijuoti. Pirmoji premija skirta Jonui Krasauskui, antroji – Feliksui Vizbarui, o tečioji atiteko Karoliui Reisonui. Tačiau buvo nuspręsta, kad „nei vienas jų neatitiko paminklinės idėjos“ ir „pasitarus su kai kuriais specialistais architektoriais ir visuomenėje žymiais asmenimis“[6] bažnyčios statyba pavesta K. Reisonui, kuris konkursui patektą savo projektą gerokai perdirbo ir sukūrė įspūdingą gelžbetoninį 83 metrų aukščio sraigtinės piramidės tūrį, kurį turėjo vainikuoti milžiniška „7 metrų Kristaus Priskėlimo statula“[7]. Tikėta, kad statinys „suteiks Kaunui charakterį, kaip Eifelio bokštas Paryžiui“[8].
Anuomet spaudoje šis projektas sukėlė itin karštų debatų ir protestų. Aktyviausiai savo nepasitenkinimą reiškė meno istorikė Halina Kairiūkštytė-Jacynienė, Balys Sruoga, Vinco Kudirkos draugija, kurie projektuojamoje bažnyčioje įžvelgė „stiliaus tribušoniškumą“, „profanišką pobūdį“ ir lietuvių tautos „kūrybinės potencijos nepajėgumą“[9]. Tad nors pastarajam projektui įgyvendinti buvo pradėtos rinkti aukos, po ilgų debatų, o ir „pablogėjus krašto ekonominei būklei“, įspūdingojo skulptūriško projekto atsisakyta, o 1933 m. parengtas galutinis, kur kas asketiškesnis, kiek kuklesnio mastelio (pirmasis projektas talpino 5000 tikinčiųjų, antrasis - 3000, iki 70 m. sumažėjo ir didžiojo bokšto aukštis), modernizmo stilistikai gan artimas sprendimas. Tačiau ir mažesnė bažnyčia buvo projektuota kaip didžiausia Pabaltijo šalyse, ji taip pat turėjo išlikti tautos panteonu.
Bažnyčios pamatus nuspręsta kloti iš gelžbetoninių polių (25x25, 3,5-6,5 m ilgio), kurie „Lietuvos civilinėje statyboje pirmusyk pritaikomi tokiu plačiu mastu“[10]. Tokių polių įkalta 900. Sienos – gelžbetonio karkaso su plytų mūro užpildu. Lubos plokščios ir „padarytos iš aukštų geležies betono balkių, tarp kurių dedamos geležies betono plytos, kaskado formos, nuo to ne tik susidarys tam tikras architektūrinis vaizdas, bet kartu bus ir labai tvirta konstrukcija“[11]. Be plokščio stogo, kuris buvo svarbiausia tarptautinio modernizmo architektūrinės kalbos „citata“, būta planų panaudoti ir simbolinį modernumo ženklą – ryškius elektrinius žibintus: „Per didžiąsias šventes didžiajame bažnyčios bokšte bus uždegami stiprūs elektros žiburiai, kurie paskleis šviesos prošvaistes po plačias apylinkes“[12]. Nors, palyginti su pirmuoju projektu, statinys kur kas paprastesnis, bažnyčios reprezentacinę „tautos šventovės“ funkciją planuota pabrėžti įvairiais dekoratyviniais sprendimais: „Didysis bažnyčios altorius bus lyg arka lietuvių tautos sandoros su Dievu, už altoriaus bus milžiniškas paveikslas: Lietuvos senkapiai su pakrupusiais kryžiais, už kurių rausvuos spinduliuose kyla Vytis – Lietuvos atgimimas; ant stogo po atviru dangumi bus išliedinti skulptūriniai Kristaus kryžiaus keliai, kurių greta bus pavaizduota ir mūsų tautos kruvini kryžiaus keliai – lietuvių kentėjimai už savo tikėjimą ir valstybės laisvę bei nepriklausomybę. Tokie kryžiaus keliai bus pirmieji visame krikščioniškame pasaulyje“, - buvo rašoma 1939 m. leidinyje, skirtame bažnyčios statybai[13].
Nors pradėjus statybą optimistiškai tikėtasi, kad bažnyčia kainuos apie 3–5 milijonus litų, iš kurių trečdalį finansuos valstybė, o kita dalis bus surinkta aukomis ir darbą pavyks pabaigti per 3–4 metus, net ir naujuoju projektu gerokai sumažinus sąmatą, statybos nebuvo baigtos iki sovietinės okupacijos. Vokiečių okupacijos metais čia buvo popieriaus sandėlis. 1952 m. statinys pritaikytas Radijo gamyklai ir tik 1988 m. grąžintas tikintiesiems. 1989 m. architektas H. Žukauskas ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto Gelžbetonio konstrukcijų katedros specialistai, vadovaujami profesoriaus A. Kudzio, parengė bažnyčios atstatymo projektą[14]. Tačiau bažnyčios statyba buvo baiga tik 2004 m. Galutinį projektą parengė buvęs ilgametis Kauno miesto vyriausiasis architektas Algimantas Sprindys[15]. Kaip ir planuota tarpukariu, rūsio patalpoje įkurtas kolumbariumas ir koplytėlė.
Dėl savo mastelio, urbanistinės situacijos bei politinės reikšmės bažnyčia yra neabejotinai reikšmingiausias tarpukario Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdys. Santūraus, detalėmis neperkrauto, plokščio stogo ir modernių konstrukcijų statinyje tarptautinės modernizmo idėjos susipynusios su lokaliomis formų interpretacijomis. Vienas svarbiausių estetinių sprendimų – tankus vertikalių linijų ritmas – akivaizdžiai būdingas daugeliui visuomeninės paskirties Kauno tarpukario objektų.
Vaidas Petrulis, Beata Brazdžionytė
[1] Statykime nepriklausomybės atgavimo paminklą. Darbininkas, 1928, gegužės 6.
[2] Strimaitis, J. Nepriklausomos Lietuvos didis paminklas, Lietuva, 1926, sausio 13.
[3] Žukauskas, H. Paminklas tautai. Literatūra ir menas, 1989, liepos 8.
[4] Staugaitis, J. D-ro Vinco Kudirkos švietimo draugijos narių susirinkimo rezoliucija Prisikėlimo Bažnyčios statymo klausimu. Lietuvos žinios, 1930, vasario 8.
[5] Ruseckas, P. Statykim paminklą nežinomam knygnešiui. Lietuvos žinios, 1923, rugpjūčio 22.
[6] Tauto prisikėlimo monumentas. Lietuvos aidas, 1929, kovo 28.
[7] Prisikėlimo bažnyčios projektas. Lietuvos aidas, 1929, spalio 29.
[8] Prisikėlimo bažnyčia. Lietuvos aidas, 1929, liepos 9.
[9] Kairiūkštytė-Jacynienė, H. Dėl Prisikėlimo bažnyčios kritikos. Lietuvos aidas, 1929, lapkričio 28.
[10] Reisonas, K. Prisikėlimo bažnyčios statyba. Savivaldybė, 1933, Nr. 7.
[12] Tėvynės garbei. Kaunas: Žaibas, 1939, p. 4.
[13] Tėvynės garbei. Kaunas: Žaibas, 1939, p. 3.
[14] Prisikėlimo bažnyčia. In Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 351.
[15] Plačiau žr. Almonaitytė-Navickienė, V.; Algimantas Sprindys - Nulla dies sine linea. Archiforma, 2006, nr. 1, p. 42.