Stacionari batų valymo būdelė – vienas įdomesnių smulkiosios architektūros funkcinių tipų, neabejotinai turėjęs pagyvinti to meto urbanistinę aplinką, suteikti jai modernaus, didmiestiško miesto įspūdį. Toks objektas atspindėjo bendruosius miesto tvarkymosi darbus, kurie suintensyvėjo maždaug apie 1928 m., po truputį atsigaunant šalies ekonomikai ir vis daugiau dėmesio skiriant tiek stambiesiems miesto infrastruktūros darbams (kaip antai vandentiekio įvedimui, gatvių tiesimui), tiek smulkesniems „miesto gatvių pagražinimo reikalams“. Prie pastarųjų galima priskirti reklaminių iškabų reglamentavimo, tvorų tvarkymo ir panašius darbus, skirtus pagerinti miesto estetinei bei sanitarinei būklei. Ano meto spaudoje pastebima: „Tokių purvinų turgaviečių kaip Kauno, vargu kur kitur rasi. Tenka tiesiog stebėtis, kaip Lietuvos didžiausias miestas pakenčia tokią netvarką! Net geriausioj iš visų turgaviečių – ties Seimo rūmais – tenka matyti, kaip pieno, sviesto ir kitų produktų indai stovi ant žemės purvyne ar net mėšlyne..."[1]. Panašiai situaciją atspindi ir faktas, kad 1928 m. Kauno miesto savivaldybėje svarstant klausimą „Dėliai įrengimo miesto gatvėse dėžių, į kurias praeiviai galėtų mesti popiergalius, papirosų nuorūkas ir kt.", Kauno miesto valdyba „atsižvelgdama į tai, kad miesto gatvės dar nėra išmeksfaltuotos, nėra baigta vesti kanalizacija ir neįvestas vandentiekis, rado kalbamą klausimą ankstyvu"[2].
Vaidas Petrulis
[1] Kai kurie Kauno trūkumai ir nenuoseklumai. Lietuvos aidas, 1928, vasario 14, nr. 12.
[2] KAA, f. 218, ap. 1. b. 370, l. 98.