Telšių Žemaitės (buv. M. Valančiaus) gimnazija

„Nuo mokyklos įkūrimo iki 1928 m. mokykla dirbo privačiame pastate (Respublikos g-vė, Nr.49), kurį nuomojo iš p. S. Augustauskio. Nuo 1929 m. mokykla patalpas nuomojo Daukanto gatvėje Nr. 14. Abu pastatai mokyklos poreikių negalėjo patenkinti ir didelėmis mokytojų kolektyvo bei mokinių tėvų pastangomis pavyko iš miesto valdžios gauti žemės sklypą mokyklos statybai“[1]. Statinį suprojektavo tuometis Telšių apskrities inžinierius Steponas Stulginskis. Architektas buvo neseniai baigęs Prahos politechnikos institutą ir savo architektūriniuose sprendimams gana nuosekliai taikė modernizmo principus. Ne vieną edukacinės paskirties pastatą suprojektavęs architektas „mėgo tiksliai suplanuoti mokyklos teritoriją: sporto aikštes, bendruosius daržus ir sodus, skverus, žaidimų aikšteles. Jo projektuotų mokyklų fasadams būdingos tarptautinio stiliaus formos, mokiniams patogus vidaus erdvių funkcinis zonavimas“[2]. Čia pat derėtų paminėti, kad ketvirto dešimtmečio antrojoje pusėje, šaliai po truputį atsigaunant po ekonominės krizės, gimnazijų pastatai neretai tapdavo svarbiais miestų architektūriniais orientyrais, pasižymėjo savita estetika. Telšių gimnaziją derėtų išskirti kaip ryškiausią modernizmo architektūros pavyzdį tiek švietimui skirtų pastatų, tiek bendrųjų Lietuvos architektūrinių tendencijų kontekste.

Pastatas dviejų aukštų, aiškaus funkcinio zonavimo, su atskiruose tūriniuose blokuose patalpintomis klasėmis (jos išdėstytos koridorine sistema), sporto bei iškilmių salėmis ir administracinėmis bei pagalbinėmis patalpomis. Visos trys zonos jungiamos išdėstymu apie centrinį tūrį, kuriame suformuota „salės tipo rekreacinė zona“. Centriniame bokštelyje buvo įrengta astronomijos observatorija ir meteorologijos stotis. Ant stogo suformuota apžvalgos terasa. „Mokyklos klasės labai erdvios: salė beveik 8, klasės 3,3–3,5 ir net 4 metrų aukščio“[3]. Toks sprendimas liudija pažangų siekį mokiniams suteikti kuo daugiau saulės šviesos ir gryno oro. Kaip gana modernų vidaus funkcinio zonavimo ypatumą derėtų išskirti itin erdvų salės tipo fojė. Tiek fojė, tiek sporto salės perdangos suformuotos pasitelkiant gelbžbetonio konstrukciją, kurią padėjo įgyvendinti vienas iš ryškiausių to meto statybos inžinierių – Anatolijus Rozenbliumas. Tad Telšiuose pastatyta gimnazija buvo viena iš moderniausių mokymo įstaigų Lietuvoje tiek architektūrinės estetikos, tiek ir funkcinio zonavimo prasme. Laisvas planas, laisvai, asimetriškai išsidėsčiusios angos, stiklo plokštumos, stogas-terasa, juodos ir baltos spalvų kontrastai – visa tai bylojo apie nuoseklų funkcionalistinių principų diegimą. Tiesa, „buvusi šios mokyklos mokytoja Beniuševičiūtė-Rubaževičienė pasakojo, kad mokytojai buvo labai išrankūs ir nenorėję tipinės mokyklos. S. Stulginskio projektas juos tenkino, nors ir turėjo vieną trūkumą – salėje nebuvo numatytas balkonas. Mokytojai savo iniciatyva sutiko paaukoti vieno mėnesio atlyginimą, kad būtų įrengtas balkonas“[4].

Vaidas Petrulis