Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje, atsigaunant valstybės ekonomikai, savivaldybė skyrė vis daugiau dėmesio miesto smulkiajai architektūrai. Svarbesnėse miesto vietose anksčiau įrengti lentiniai laikinieji prekybos taškai, tuo metu vadinti „balaganais“, „šopelėmis“, „būdomis“, tolydžio buvo nukeliami (antai 1928 09 06 miesto Statybos skyriaus „Apžiūrėjimo protokole“ rašoma: „Balaganas Mickevičiaus ir Kęstučio gatvių kertėj 1,80 m. ilgumo ir 0,70 platumo pastatytas be jokio leidimo iš Miesto Valdybos. Be to, pažymėtina, kad minėto tipo balaganas visai neleistinas statyti. Pareikalauti minėta balaganą nugriauti ir už nesilaikymą bendros tvarkos, t. y. sauvaliavimą, nubausti"[1]. Netrukus mieste pasirodė ir itin modernių lauko įrenginių: „Laisvės alėjoje Kauno miesto savivaldybės pastatytų naujų betoninių reklamoms stulpų viršuje bus įtaisyti specialūs stogeliai šviesos reklamoms“[2].
Kioskai galėjo būti statomi tik „Statybos skyriui patvirtinus kiosko planą-braižinį"[3]. Iliustracijose matome du kioskų projektus, kurie 1928 m. buvo pateikti tvirtinti miesto savivaldybės Statybos skyriui. Tačiau nei vienas iš šių projektų nebuvo patvirtintas. Vytauto pr. kiosko projektas atmestas, „kadangi toje vietoje gatvės labai siauros"[4], na o Malūnų (dab. A. Mackevičiaus?) gatvėje,„kadangi jis neatitinka išdirbtam ir jau priimtam kioskų projektui"[5]. Pagal šiuos brėžinius galime vertinti to meto mažosios architektūros estetines tendencijas (juolab kad iš esamos medžiagos matome Kaune buvus panašios stilistikos kioskų).
Tiesa, miesto statybos skyrius už tam tikrą „nuomos mokesnį“ išduodavo leidimus prekiauti nuo staliukų „papirosais“ ir laikraščiais, taip pat ir saldainiais, limonadu, vaisiais ir kt.[6]. Tokių staliukų formos nebuvo reglamentuotos, prašymuose aptinkami įvairiausi jų apibūdinimai – nuo paprastų iki sudėtingesnių, „su stogeliu ir viena sienele“[7]. Kaip galima spręsti iš prašymų savivaldybei šiuo „verslu“ užsiimdavo gan sunkiai besiverčiantys asmenys. Tad socialinė ekonominė gatvės smulkios prekybos objektų reikšmė neretai buvo kur kas svarbesnė nei estetinė.
Apie tai byloja ir Kauno miesto burmistro Antano Gravrogko pokalbis su spaudos atstovais pradėjus eiti pareigas. Aptardamas aktualiausius miesto klausimus, šalia tokių problemų kaip Elektros stoties išpirkimo klausimas ar bedarbystė atskirai dėmesio skiria ir kioskų gatvėse klausimui, „kuriuo dabar ypatingai susirūpinę visi Kauno kioskų savininkai (pas miesto burmistrą tuo reikalu šiomis dienomis lankėsi jų delegacija). Šiais sunkesniais laikais būsią žiūrima ne tiek estetikos reikalo, kiek reikalo neatimti dabartiniams kioskų savininkams pragyvenimo šaltinio. Žinoma, girdi, tokie kioskai, kurie kliudys susisiekimą ar gadins gatvių išvaizdą, turės būti pašalinti. Apskritai tačiau būsią žiūrima daugiau realios naudos imtiems piliečiams iš kioskų“[8].
Vaidas Petrulis
[1] KAA, f. 218, ap. 1, b. 389, l. 5.
[2] Tvarkoma laisvės alėja. Lietuvos aidas, 1933, liepos 14.
[3] KAA, f. 218, ap. 1, b. 389, l. 15.
[4] KAA, f. 218, ap. 1, b. 389, l. 36, 49.
[5] KAA, f. 218, ap. 1, b. 389, l. 36, 27.
[6] KAA, f. 218, ap. 1, b. 389, l. 36, 37 ir kt.
[7] KAA, f. 218, ap. 1, b. 389, l. 36, 38.
[8] Burmistras inž. A. Gravrogkas apie aktualius Kauno reikalus. Lietuvos aidas, 1932, vasario 10.