1930 metų rugsėjį tuometės Kalnų gatvės 10-uoju numeriu pažymėtame sklype tebestovėjo sandėlis ir du mediniai gyvenamieji namai, kurie dėl gyventojams keliamo pavojaus buvo numatyti nugriauti. Bet vis dėlto vėlesni dokumentai rodo, kad netinkamas eksploatuoti sandėlis sklypo gilumoje tebestovėjo ir 1935-aisiais.[1]
1931 metų liepą sklypo savininkė Zosė Miliauskaitė miesto savivaldybės statybos skyriui pateikė prašymą pietrytiniame sklypo kampe statyti mūrinį kioską. Mintis šioje vietoje statyti prekybai skirtą statinį greičiausiai kilo strateginiais sumetimais – sklypo kaiminystėje netrukus turėjo pradėti funkcionuoti Žaliakalnio funikulierius ir pritraukti didelius žmonių srautus. Nors pagal projektą kioskas turėjo būti modernistinių formų, tačiau leidimas jį statyti nebuvo išduotas, o Statybos komisija savo sprendimą motyvavo „netinkamu fasadu“[2]. 1938 metų kovo 1 dieną naujajai sklypo savininkei Pranei Dubinskaitei buvo išduotas leidimas pasistatyti naują trijų aukštų gyvenamąjį namą.
Leibos Zimano suprojektuotas modernistinių formų pastatas išryškina Putvinskio gatvės ir į funikulierių vedančio tako kampą. Gana monotoniškus namo fasadus sujungia išsikišusi suapvalinta kampinė dalis, po kuria įkomponuotas pagrindinis įėjimas. Pastate įrengti šeši butai, jų patalpos sujungtos koridoriais su vienoje pusėje išdėstytais gyvenamaisiais kambariais, o kitoje – virtuvėmis ir vonios kambariais. Įdomus, netradicinis sprendimas – pastato kampinės dalies antrame ir trečiame aukštuose esantys apskritos formos kambariai.
Paulius Tautvydas Laurinaitis