Vytauto Didžiojo muziejaus statyba, vienas iš reikšmingiausių tarpukario architektūrinių reiškinių, užsitęsė bemaž visą nepriklausomybės laikotarpį. Vienybės aikštė kaip reprezentacinis kompleksas pradėta formuoti 1921 m., čia įkūrus muziejų bei pastačius paminklą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Ir nors šios erdvės buvo gan kuklios („senojo sodelio išvaizda dalinai primena vokiškąjį kapinyną, o gal dar labiau provincijos klebonijos sodelį, kuris karo muziejaus vadovybės vargais negalais, menkomis lėšomis buvo kuriamas kaipo laikinas padarėlis“[1]), tačiau, kaip patriotiškai rašyta kitame to meto straipsnyje, „neįvykdavo nei vieno stambesnio visuomenės susibūrimo, nė vienų iškilmių, nė vienos tautinės šventės ar šiaip kokios pramogos, kad tas brangus laikinosios sostinės kampelis būtų užmirštas“[2].
1923 m. kompleksą sumanyta išplėsti. Miesto Valdybos užsakymu buvo parengtas muziejaus projektas (arch. inž. A. Jokimas), „kuriame galėtų tilpti valstybinis muziejus, Miesto muziejus, Bažnytinis muziejus ir Čiurlionio paveikslų galerija“[3]. Tačiau šis projektas nebuvo įgyvendintas. Artėjant „Vytauto Didžiojo 500 metų sukaktuvėms“ idėja įgijo naują pavidalą. Siekis „įamžinti Vytauto atminimą statant jo vardu Lietuvoj didžiausį muziejų“[4] turėjo būti savotiška minėjimo kulminacija. „Muziejų muziejumi“ vadintame objekte ketinta įkurti įvairiausius muziejus. 1935 m., statybai einant į pabaigą, pagrindinės statinio patalpos buvo planuojamos „padalinti tarp Karo muziejaus, Čiurlionies galerijos, etnografijos skyriaus ir patalpų periodinėms parodoms“[5].
Statinio projektą rengė ir muziejaus statybą prižiūrėjo garsių to meto architektų komanda: Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas ir Kazimieras Kriščiukaitis. Projekto atrankai teko skelbti du konkursus (1929 ir 1930 m.)[6], o statyba užtruko iki 1936 m. pabaigos[7] (tiesa, Karo muziejaus skyrius pašventintas jau 1934 m.[8]). Didžiulę simbolinę reikšmę turėjusio „Tautos kultūros namo“ statyba buvo plačiai nušviečiama to meto spaudoje, finansuojama gausiomis tiek vietinių, tiek užsienio lietuvių aukomis.
Nesileisdami į daugybę kartų aprašytą architektūrinį objekto vertinimą, norėtume pacituoti įdomias ano meto estų architekto pastabas: „Į erdvesnes proporcijas taiko muziejaus rūmai, kurie apima impozantišką plotą, bet, deja, ir ši statybos vieta ne pakankamai erdvi, kad be kliūčių ir pilnai vyktų numatytoji sistema: centro ir kraštutinės rizolidės spaudžia tarpines rūmų dalis ir nepalieka joms erdvios vietos. Stiprų dominantą muziejaus komplekse sudaro aukštas bokštas, kuris yra moderniškiausios formos ir sujungtas su centriniais rūmais išgaubtu praėjimu, tuo tarpu kai patys rūmai neslepia savo klasiškumo.“[9]
Vaidas Petrulis
[1] Miliušis, B. Kaip reikia tvarkyti Karo muziejaus sodelį. Lietuvos aidas, 1935, nr. 87.
[2] Mjr. Zibavičius. Skriaudžiamas paminklas. Kardas, 1937, nr. 11, p. 269.
[3] KAA, f. 218, ap. 1, b. 106, l. 7.
[4] Vytauto Didžiojo muziejui statyti trūksta 1 mln. litų. Dienos naujienos, 1931, rugpjūčio 31.
[5] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 102, l. 21.
[6] Lietuvos moderno pastatai. Sud. Morta Baužienė, Jolita Kančienė. Vilnius: Savastis, 1998.
[7] KAA, f. 218, ap. 2, b. 1071, l. 2.
[8] Muziejų muziejus. Ūkininko patarėjas, 1934, vasario 22.
[9] Iš senos rusų įgulos gūžtos išaugo moderniškas miestas: labai įdomus svetimšalio architektoriaus žodis apie Kauno statybą. Lietuvos aidas, 1939, nr. 142.