Lenktos formos statinys laikinosios sostinės naujamiesčiui suteikė architektūrinės įvairovės, šiuolaikiškumo. Nors 1929 m. buvo parengtas ir kitas projektas, kuris savo architektūrine raiška buvo visiškai istoristinis (architekto parašas sunkiai įskaitomas), galutinis rezultatas vis dėlto artimas modernizmui. Prie ugniagesių rūmų dirbo gana nemaža komanda su architektūra ir statyba susijusių žymių žmonių: „Rūmų projektą paruošė civilinis inžinierius E. Frykas ir konstruktorius P. Markūnas, statė rangovai broliai D. ir G. Ilgovskiai. Techninę darbų priežiūrą vykdė architektas J. Peras ir inžinierius A. Jokimas“[1].
Vieta rūmams parinkta Kanto ir Nemuno g. kampe, kur prieš tai buvo viena iš Kauno turgaviečių, vadinta „Pieno“ arba „Naująja“[2]. Tiesa, pastarosios veikla nebuvo itin sklandi: „Nuomojamų krautuvėlių savininkai skundėsi, jog šioje turgavietėje slapta prekiaujama svaigalais, todėl dažnai vakarais kyla triukšmas, be to, turgaus pastogėse nakvoja neblaivūs ir nežinomi asmenys"[3].
Įdomu atkreipti dėmesį ir į Ugniagesių rūmų statybos finansavimo mechanizmą. Objektas turėjo kainuoti apie 600 000 litų, kuriuos planuota padengti imant nekilnojamojo turto mokesčius: „Tam tikslui nuo nejudamo turto savininkų per 3 metus manoma paimti po 200 000 lt. Miesto manymu, gaisrininkai labiausiai aptarnauja nejudamą turtą, todėl ir jo savininkai turi padengti išlaidas“[4]. Tiesa, pats pastatas buvo skirtas ne tik ugniagesių komandos poreikiams: „Nemuno gatvės pusėje buvo parduotuvės, virš jų – butai, trečiame aukšte – lombardas“[5].
Vaidas Petrulis
[1] Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 115.
[2] Lazauskienė A. Kauno turgaviečių bruožai (1919-1940). Kauno istorijos metraštis, Kaunas: VDU, 2011, p. 59.
[4] Kauno miesto savivaldybės darbai ir sumanymai. Lietuva, 1928, sausio 10, p. 5.
[5] Kauno architektūra. Op. cit.