Pastato kompozicijoje įžvelgiamos ketvirtojo dešimtmečio pradžios architektūrai būdingos sumodernintos istoristinės raiškos priemonės. Vidurinę fasado dalį rėminantys piliastrai užsibaigia vertikaliomis braukomis suskirstyta plokštuma, o virš jos iškylantis parapetas pagal originalų projektą turėjo būti akcentuojamas nedideliu metaliniu stiebu. Užapvalinti balkonai kairėje pusėje sujungti su dviaukščiu erkeriu rytiniame fasade ir savotiškai apipavidalina Kęstučio gatvės ir bevardžio skersgatvio kampą.
Įdomu tai, kad leidimas statybai buvo išduotas su sąlyga, jog „erkerio langai, kurie padaryti į pravažiavimą, būtų užmūryti kaip tik kaimynas pastatys namus", ir šioji sąlyga prašoma išpildyti jau 1932 m. spalį[1]. Nors atstumas nuo kaimyninio namo yra vos 1,80 m., tačiau 1933 m. sausio 19 d. nutarimu erkerį vis dėlto buvo leista palikti su langais[2].
Kartu su pastatu sklype buvo statomas medinis sandėlis ir nedidelė krautuvėlė[3]. Nors sandėlį dėl ugniasienės ir neišlaikyto reikalaujamo atstumo nuo gyvenamojo namo buvo numatyta nugriauti dar 1934 m., tačiau iš išlikusių dokumentų matyti, kad biurokratinis procesas tebesitęsė iki pat vokiečių okupacijos.
Paulius Tautvydas Laurinaitis