Produktyviausias Lietuvos istoristinės sakralinės architektūros kūrėjas Vaclovas Michnevičius reformatų bendruomenės įsigytame sklype Ožeškienės gatvėje 1934 m. suprojektavo neogotikinių formų šventovę. Nors pastato projekte atsispindėjo architekto pamėgti tradiciniai neogotikiniai elementai, tačiau kaip išskirtinį sprendimą galima paminėti pagrindinės salės išdėstymą per antrą ir trečią aukštus, o pirmąjį paliekant administracinėms ir net gyvenamosioms funkcijoms. Projekte bažnyčia numatyta vienanavė, T raidės formos plano. Fasadas turėjęs būti asimetriškas, su grakščių formų dviejų tarpsnių bokštu.
Nors miesto statybos komisija šį projektą patvirtino, tačiau neogotikinė bažnyčia greičiausiai neatitiko tuometei laikinajai sostinei svarbiu laikyto „moderniško miesto“ įvaizdžio. Po pakartotinio svarstymo statybos taryboje, kuriame dalyvavo architektūros ir meno žinovai, buvo nuspręsta, kad „tokiame pavidale, kaip dabar patiektas projektas negalima leisti statyti“, ir pažymima, kad leidimas turėtų būti išduodamas tik „suprojektavus aplinkinės vietos suderinimą su bažnyčios projektu“[1].
Reformatų bendruomenės bažnyčios statybai siūlyta rasti kitą sklypą, tačiau galų gale nuspręsta pateikti naują bažnyčios projektą, kurį 1937 m. parengė anuomet miesto statybos skyriaus vedėjo pareigas ėjęs Karolis Reisonas. Naujajame projekte buvo palikti kai kurie planavimo sprendimai, įskaitant salės išdėstymą antrame ir trečiame aukštuose, tačiau stilistiškai naujasis projektas atspindėjo tuomet vyravusias modernistines tendencijas. Tą pastebėjo ir statybos taryba, kuri nusprendė naująjį bažnyčios projekto variantą patvirtinti, „kadangi pristatytas pakeistas projektas su plokščiu stogu ir lygesnėmis formomis ir vietai šiaip daugiau pritaikytas“[2].
Nors pastato kompozicija būdinga tradicinei bažnytinei architektūrai, tačiau dėl lakoniškų, apibendrintų formų jį galima įvardyti kaip vieną iš negausios tarpukario modernistinės sakralinės architektūros pavyzdžių. Siauri vertikalūs langai ne tik perteikia ketvirtojo dešimtmečio Kauno architektūrai būdingą dvasią, tačiau palyginti mažo tūrio bažnyčiai suteikia vizualiai ją didinantį veržlumo įspūdį.
Išorės statybos darbai užbaigti 1938 m.[3], tačiau jos vidus buvo įrenginėjamas dar dvejus metus. Dėl prasidėjusios sovietų okupacijos naujai pastatytoje bažnyčioje taip ir neįvyko jokios religinės apeigos. Po karo buvo nugriauta viršutinė bokšto dalis, o nacionalizuota bažnyčia paversta tabako bei alaus fabrikų sandėliu. Kaip galima spręsti iš ikonografijos, pritaikant gamybinėms patalpoms statinys buvo kiek rekonstruotas, iškirsti papildomi langai. Vėliau čia įrengta VRM Kauno specialiosios mokyklos valgykla ir sporto salė[4]. 1990 m. Lietuvos kultūros paveldo globos Kauno taryba apsvarstė evangelikų reformatų bažnyčios tvarkymo eigą ir nusprendė, „kad pastatas turi būti grąžintas parapijai ir atstatytas tiksliai laikantis K. Reisono projekto“[5], bet šventovės perdavimas tikintiesiems užtruko.
Paulius Tautvydas Laurinaitis
[1] KAA, f. 218, ap. 2, b. 5456, l. 7.
[2] KAA, f. 218, ap. 2, b. 5456, l. 28.
[3] Baigta statyti lietuvių evangelikų reformatų bažnyčia. Lietuvos Aidas, 1938, spalio 25, p. 6.
[4] Kauno evangelikų reformatų bažnyčios likimas. Kauno tiesa, 1990, gegužės 19, p. 5.
[5] Lietuvos kultūros paveldo globos Kauno tarybos veiklos metmenys 1989.V.30–1990.II.19. Kaunas, 1990, p. 25.