Didesnių, o ir architektūriškai išraiškingesnių objektų, skirtų medicinos reikmėms, tarpukario Lietuvoje pastatyta ne itin daug: "Visose Respublikos ligoninėse tebūta 3 tūkstančiai lovų“[1]. Nemaža dalis mažesniųjų miestų ir miestelių ligoninių pastatų buvo mediniai, toli gražu neatspindintys modernėjančios visuomenės. Šio funkcinio tipo objektų statyba gerokai suintensyvėjo tik Lietuvai tolydžio atsigaunant po ekonominės krizės: „1937 m. buvo atidarytos Kėdainių, Zarasų ir Šakių apskrities ligoninės. Statomos Marijampolės, Mažeikių, Alytaus ligoninės, ruošiami projektai Raseinių, Telšių ir Seinų apskr. ligoninėms statyti“[2]. Naujasis Kauno miesto Ligonių kasų pastatas buvo vienas iš pirmųjų šio proceso reiškinių.
Vis dėlto, nors ir spartėjo statybos apimtys, kurios rodė sveikatos apsaugos sistemos atsinaujinimą, naujųjų objektų architektūra liko balansuoti tarp istorizmo ir santūraus modernizmo. Ligonių kasos taip pat panašios stilistikos: čia galime atpažinti laikinosios sostinės visuomeniniams pastatams būdingas siauras, vertikalias langų eiles, lenktus tūrius, akcentuotą kampinę objekto dalį su kukliu stogeliu. Funkcine paskirtimi Ligonių kasų pastatas su ambulatorijomis „darbininkijai“[3] – gerokai modernesnis.
Vaidas Petrulis