Paskelbus nepriklausomybę, didėjant kvalifikuotų specialistų poreikiui, 1920 m. Vyriausybės potvarkiu buvo įsteigta Aukštesnioji technikos mokykla. Istorinės aplinkybės lėmė, kad Vilniuje įkurta įstaiga netrukus buvo iškelta į laikinąją sostinę ir čia ji iš pradžių veikė pradinės mokyklos patalpose Vytauto prospekte. Kai jose ėmė neišsitekti, 1922 m. technikos mokykla buvo perkelta į erdvesnį pastatą Mickevičiaus gatvėje[1].
Sparčiai populiarėjantis aukštesnysis mokslas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vertė galvoti apie naujų, visus tokio pobūdžio įstaigos poreikius atitinkančių rūmų statybas. Naujasis pastatas turėjo reprezentuoti ne tik tobulėjančią jaunos valstybės švietimo sistemą, tačiau ir pagerinti studentų darbo sąlygas – dėl patalpų trūkumo senajame pastate paskaitos vykdavo dviem pamainomis[2].
Naujieji rūmai, 1934 m. suprojektuoti Stasio Kudoko, kartu su VDU klinikų kompleksu ir aplinkiniais gyvenamaisiais kvartalais atspindi ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje paspartėjusią miesto šiaurinės dalies plėtrą. Nors pastato statyba užsitęsė dėl kai kurių nenumatytų priežasčių (viena iš jų – 1938 m. liepą vykęs tinkuotojų streikas[3]), tačiau 1938 m. mokslo metai prasidėjo jau naujajame, nors iki galo dar nebaigtame įrengti pastate[4].
Tuometėje spaudoje randame kritikos dėl netinkamai parinktos statybų vietos „tolimame, mažai techniškos kultūros paliestame priemiesčio užkampy“ ir siūlymus statyti mokyklą Aleksote bei čia kartu su Aleksoto pradine mokykla, VDU fizikos ir chemijos rūmais taip pat oro uosto stotimi sukurti reprezentacinį ansamblį „gražesniam praskrendančių ar sustojančių užsieniečių įspūdžiui sudaryti“.
Rūmų architektūroje raiškiai atsiskleidžia projekto autoriaus pomėgis istoristniais principais komponuoti kai kurias modernistines formas. Simetriškame pastato fasade rizalitu akcentuojama centrinė ašis ir įėjimas, o šis įspūdis dar sustiprinamas masyviais laiptais. Ant nedidelės kalvos pastatytas monumentalus statinys tuo metu formuotame priemiesčio tipo mažaaukščio užstatymo rajone tapo pagrindine architektūrine dominante.
Jau po kelerių metų mokykla ėmė nebeišsitekti ir šiame pastate – archyviniuose dokumentuose randame 1941 m. Stasio Kudoko suprojektuotą priestatą. Stilistiškai suderintame statinyje turėjo būti įkurdintos papildomos dirbtuvės, laboratorijos ir kabinetai[5]. Nors statybų derinimas tebesitęsė iki 1943 m., tačiau priestatas taip ir nebuvo pastatytas, o sovietmečiu patalpos buvo praplėstos tuometei edukacinės paskirties architektūrai būdingais statiniais.
Paulius Tautvydas Laurinaitis
[1] Kriščiukaitienė, G. Kauno technikos kolegija švenčia 90-metį. Mokslas ir technika [interaktyvus] 2010, [žiūrėta 2012 m. sausio 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.mokslasirtechnika.lt/mokslo-naujienos/kauno-technikos-kolegija-svencia-90-met.html>.
[2] Kasperavičius, R. Aukštesniosios technikos mokyklos naujieji rūmai. Geležinkelininkas, 1939, nr. 21, p. 382.
[3] Buvo nustoję dirbti tinkoriai. Lietuvos Žinios, 1938, nr. 157, p. 7.
[4] Aukšt. Technikos mokykloj mokslas prasidės jau naujuose rūmuose. Lietuvos Aidas, 1938, nr. 292, p. 5.
[5] KAA, f. 218, ap. 2, b. 8392.