Statant „Darbo rūmus“ planuota, kad šis „darbininkų lavinimosi ir laisvalaikio veiklai“[1] skirtas objektas bus „tikras darbininkijos židinys, kur galės susispiesti ir sutilpti ne tik Darbo Rūmų įstaigos, bet ir patys darbininkai susirinkti, šviestis, mokytis ir kultūringai laiką praleisti. Kultūrinės įstaigos atitrauks nuo daugelio negeistinų ir darbininkams patiems žalingų pramogų“[2]. Šia savo funkcine paskirtimi objektas gana artimas XX a. pirmojoje pusėje plačiai paplitusiai „darbininkų klubo“ koncepcijai (prisiminkime kad ir tokius žinomus XX a. architektūros pavyzdžius kaip Zujevo [arch. I. Golosovas, 1928] ir Rusakovo [arch. K. Melnikovas, 1928] darbininkų klubus Maskvoje, ar, tarkim, B. Bertoluci filme „Novocento" realistiškai ir kartu ironiškai pavaizduotą Casa del Popolo kažkur Italijos provincijoje). Įdomu, kad panašios fukcijos pastato tipinį projektą buvo parengęs ir V. Landsbergis-Žemkalnis[3].
Monumentalus, „panašus į monolitą, suraižytą vertikaliomis briaunomis“[4], savo išore nuo bankinės paskirties objekto neką tesiskiriantis (plg. Žemės bankas Kaune) pastatas turėjo talpinti darbininkų kultūros klubą su 400 vietų sale, skaityklą, biblioteką, įvairias laisvalaikio patalpas, per visus tris aukštus suformuotą 1000 vietų teatro salę su balkonu ir scena, „Darbo“ redakciją, darbininkų liaudies universitetą, darbininkų mokyklas ir kitas įstaigas[5]. Taigi nemenko užmojo statinys buvo formuojamas „ne tik kaip Kauno bei jo priemiesčių darbininkų, bet ir visos Lietuvos darbininkų kultūrinio ir socialinio darbo centras"[6].
Panašia, šiandien šypsenėlę keliančia, kiek pompastiška gaida klubo veiklą aprašo ir to meto oficiozas „Lietuvos aidas": „Rūmų viduje erdvu, jauku. Viename didesniame kambaryje, kuriame išrikiuotos eilės stalų, viešpatauja didelė rimtis. Darbininkai užgulę laikraščius, žurnalus juos stropiai skaito, atseit, seka, kas darosi vidaus ir užsienio gyvenime, daugis iš klubo lankytojų išsėdi skaitykloje ištisas valandas, perskaitydami po kelis laikraščius. Paskui eina pasiklausyti radio pranešimų, muzikos. Klausais darbininkų kalbos ir pagalvoji, agi, jie sudirbtų bendrąja politine orientacija ne vieną ir vadinamą inteligentą, kuris su spauda susipažįsta tik tada, kada neturi ko veikti ir iš nuobodumo griebiasi „lengvųjų“ laikraščių“[7].
Karo metais objekte veikė vokiečių gestapas – slaptoji policija, sovietmečiu čia buvo įsikūrę Profsąjungų kultūros rūmai. Objektas savo funkcinę paskirtį iš dalies yra išlaikęs ir šiandien. Nors statinys yra saugomas valstybės, deja, 1995 metais įėjimai buvo „papuošti" nei medžiagomis, nei spalva nederančiais balto marmuro portalais, neišliko ir 1988 m. nuotraukose matomi originalūs įėjimo žibintai.
Vaidas Petrulis
[1] Lietuvos moderno pastatai. Vilnius: Savastis, 1998, obj. 4.
[2] Mūsų darbininkų gyvenimas atgyja kartu su pavasariu. Lietuvos aidas, 1939, kovo 3.
[3] Landsbergis, V. Liaudies namų uždaviniai. Kaunas, 1928.
[4] Lietuvos moderno pastatai. Op. cit.
[5] Mūsų darbininkų gyvenimas atgyja kartu su pavasariu. Op. cit.
[6] Darbo rūmų namai bus pradėti statyti jau šį pavasarį. Darbas, 1938, balandžio 1.
[7] Vakaras darbininkų kultūriniame klube. Lietuvos aidas, 1940, vasario 4.