Krikštonių sakralinis kompleksas

Krikštonių parapija įsteigta 1925 m. Seirijų klebono Juozo Grajausko rūpesčiu iš parceliuojamo Zaleskovčiznos dvaro parapija gavo 8 ha žemės bažnyčiai bei klebonijos pastatams statyti ir 2 ha kapinynui. 1926–1949 m. iškilusio sakralinio Krikštonių parapijos centro sukūrimo iniciatorius ir pagrindinis statybos bei architektūros darbų organizatorius buvo kunigas, istorikas, Dzūkijos ir Sūduvos kraštotyrininkas Jonas Reitelaitis (1884–1966).

1926 m. pastatyti laikini pastatai – medinė klebonija ir bažnyčia. Tuo pat metu vyko nuolatinės mūrinės bažnyčios statybos, kurios buvo užbaigtos 1935 m. Metams bėgant klebonijos aplinka plėtėsi. Daugelio objektų architektūra kito. Laikinuosius pastatus keitė naujais, kitus nuolat atnaujindavo.

Krikštonių gyvenvietės planinėje struktūroje užstatymo kompozicija buvo artima daugumai kitų Lietuvos nedidelių miestelių. Pagrindiniu architektūriniu akcentu tapo mūrinė bažnyčia, o šalia jos glaudėsi klebonijos pastatai. Krikštonių klebonijos kompleksą, kaip įprasta, sudarė visi jai priklausantys statiniai: klebonija, ūkiniai trobesiai (tvartas, kluonas, svirnas, ledainė), špitolė, parapijos salė, gyvenamieji namai bažnyčių tarnams. 1927–1930 m. šalia klebonijos buvo pastatyti kompleksinės paskirties gamybiniai pastatai.

Iš klebonijos statinių išsiskyrė nuolatinė mūrinė klebonija, pastatyta 1938 m.[1] Funkcinė objekto paskirtis (klebonija ir parapijos salė) nulėmė jo tūrinę sandarą: tai buvo ištęsto stačiakampio tūrio pastatas. Fasadų puošyba saikinga. Išskirtiniai elementai – simetriškos lakoniškų formų iškyšos, užsibaigiančios trikampiais skydais. Iškyšos jungė pirmą aukštą ir pakraigėje įrengtas palėpes.

Viename iš bažnyčios tarnų name, pastatytame 1939 m., buvo įrengta pradinė mokykla[2]. 1948 m. J. Reitelaitis susirūpino naujos dviejų aukštų medinės mokyklos statyba[3]. Vėlyviausias statinys - J. Reitelaičio gyvenamasis namas (1949 m.).               

Mūrinė Kristaus Karaliaus bažnyčia – reikšmingiausias Reitelaičio kūrinys[4]. Tai vienintelis žinomas kunigas, kuris Lietuvos tarpukariu pats suprojektavo ir pastatė bažnyčią. Unikali statinio plastika sukurta siejant liaudies ir profesionalios architektūros tendencijas. Autorius originaliai interpretavo neogotikos formas, taip pat panaudojo tuo laikotarpiu populiarius tautinio stiliaus elementus.

Visuomeninių ir gyvenamųjų statinių architektūra labiau atspindi būdingiausius XX a. pradžios Lietuvos miestelių architektūros bruožus, tipinių projektų poveikį. Svarbu paminėti, jog Reitelaitis domėjosi įvairiais statybos ir technikos klausimais tuometinėje spaudoje, savo biblioteką papildydavo vis naujais leidiniais. Daugiausia tai buvo vadovėliai amatininkams, tarpukario Lietuvoje leisti vadovai kaimo statyboms. Reitelaičio architektūrinės studijos susiliejo su vietinės architektūros tradicija, kuri tolydžio kito priklausomai nuo statybos technikos ir gyvenimo aplinkybių. Ieškota racionalesnių planinių tūrinių bei konstrukcinių sprendimų, atsižvelgiant į patogumą, funkcinį tikslingumą bei medžiagų patvarumą. Tradicinės medžiagas derintos su naujomis. Naudotas medis, akmuo, molis, plytos, skarda, betonas; plytų ir akmens rišimui – cemento, žvyro ir kalkių skiedinys; pastatų laikančiosioms konstrukcijoms ne tik medis, bet ir gelžbetonis.

Sovietiniais metais valdžia klebonijos pastatus atidavė kolūkiui „Paryžiaus komuna“[5]. Reitelaičiui ir kitiems bažnyčios tarnams teko glaustis svetimuose namuose. Praeito amžiaus laiko ir ypač sovietmečio išbandymus atlaikė tik mūrinė bažnyčia bei keletas gyvenamųjų ir ūkinių pastatų. Klebonija buvo nugriauta. 1994 m. ant jos pamatų pastatyta dabartinė Krikštonių mokykla[6]. Pastato fasaduose esančios iškyšos mena Reitelaičio statytos klebonijos stilistiką.

Name, kuriame gyveno J. Reitelaitis, įkurtas memorialinis muziejus.

Silvija Slaminskienė