Aplinka. Druskininkų istorinėje miesto dalyje, Kurorto g. 6[1], esančios sanatorijos teritorija (0,56 ha) yra dešiniajame Nemuno krante. Jos plotas užpildytas pavieniais lapuočių, spygliuočių medžiais bei dekoratyviniais krūmais. Pastato pietų ir vakarų fasadai atgręžti į Kurorto g., o pagrindinis (rytinis) – į sklype suformuotą parką bei gatvės plytelėmis išklotą dvieilį taką su viduryje palikta siauroka gazonine juosta. Už kelių šimtų metrų nuo sanatorijos pietryčių fasado – įsukimas iš Kurorto g. į Vytauto g. Iš šiaurės pusės pastatą riboja dešinysis Nemuno šlaitas, kiek toliau nuo vakarų fasado – gretimi sklypai.
Funkcija. Apie sanatoriją suprojektavusį autorių jokių duomenų nėra, tik žinoma, kad pastatas statytas tarpukariu, apie 1930 m. Šiuo metu objektas priklauso šalia esančios „Draugystės" sanatorijos kompleksui. Pirminė pastato paskirtis nepakito. Po kelerius metus (nuo 2005-ųjų) trukusio kapitalinio perstatymo sanatorijoje įrengtas trijų žvaigždučių viešbutis-vila „Vingis" su pirtimi, baseinu, sūkurine vonia, kavine-restoranu.
Architektūra. Tai didžiausias rąstinis pastatas Druskininkuose. T raidės formos, simetriško plano, stambaus tūrio dviaukštė sanatorija, kurios tarpsnius skiria siauri karnizai, – su mansarda, apkalta lentelėmis (polangiai – vertikaliai, likusi sienų dalis – horizontaliai), pamatai betoniniai, juostiniai, cokolis tinkuotas (su nedidukais rūsio langais), nudažytas pilkai, spalva darniai atliepia sudėtinio, keturšlaičio, skarda dengto stogo koloritą. Dominuojantis pastato akcentas – pagrindinio fasado centrinėje dalyje esantis dviaukštis mezoninas su keturiomis kolonomis, dengtas trikampiu frontonu, apkaltu lentelėmis, sueinančiomis į vieną ašį (eglutės raštas), jo viduryje – pusapvalis langas. Šiaurinio fasado cokoliniame aukšte įrengta pirtis su didelėmis vitrinomis, pro kurias atsiveria vaizdas į Nemuno upės kairįjį krantą.
Išplanavimas. Pirmame aukšte suformuota atvira galerija su pagrindiniu įėjimu į pastatą, antrame – vertikalių stulpelių tvorele (turėklais) apjuostas balkonas. Sanatorijos planinė struktūra – koridorinė sistema. Pirmame aukšte, centrinėje pastato dalyje – didelis vestibiulis, nuo kurio į abu šoninius flygelius veda koridoriai su kambariais, o einant tiesiai patenkama į didelę salę. Patalpos panašiai išplanuotos ir antrame bei mansardiniame aukštuose – kambariai išdėstyti abiejose koridoriaus pusėse.
Vertinimas. Sanatorijoje vykdoma poilsio bei gydymo veikla atitinka kurorto turizmo plėtros koncepciją bei naudojimo saugant prioritetą. Šiaurinės fasado pusės cokoliniame aukšte įrengtos plastikinės vitrinos pažeidžia paveldosaugos reikalavimus. Taip pat vertėtų paminėti kiek abejotiną objekto santykį su gretimu statiniu – rytų pusėje stūksančiu, tam pačiam kompleksui priklausančiu „Violetos" viešbučiu. Pastarojo provincialus stilius, kičinės formos ir fasadų spalvinė gama kontrastuoja su sanatorijos tūriu, prastina bei mažina šios urbanistinės erdvės vertę.
Viltė Migonytė
[1] 2005 m. pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.