XX a. trečio ir ketvirto dešimtmečių sandūroje Kaune pastatytų gyvenamųjų namų tradicinę, istoristinę architektūrą neretai papildo pirmosios modernizmo apraiškos. Įdomiai tokią „dvilypę raišką“ iliustruoja du Prano Berlinskio gyvenamieji namai, kurių pastatymą skiria devyneri metai. Šio rajono mastais gan nemažo, apie 900 kvadratinių metrų ploto, sklypo Širvintų ir Kapsų gatvių kampe savininkas pirmąjį savo namą pasistatė 1929 m. Antrasis namas čia iškilo 1938 m. ir atliepė tuo metu vyravusią tendenciją laisvą sklypo dalį užstatyti naujais namais arba ją parduoti. Ši tendencija savaip atspindi ir besikeičiančią miestiečių gyvenseną ketvirtame dešimtmetyje, kai nuo sklypų su dideliais sodybiniais plotais buvo pereinama prie labiau miestui būdingo tankesnio užstatymo.
Statant gyvenamuosius namus vakarinėje Žaliakalnio dalyje trečiajame dešimtmetyje dekoratyvinių aspektų buvo mažai paisoma –atrodė kur kas svarbiau čia apgyvendinti kuo daugiau darbininkų klasės atstovų už jiems prieinamą kainą. Todėl dažniausiai būdavo naudojami tik pavieniai ir nebrangūs puošybos elementai, o projekte numatyto dekoro neretai atsisakoma jau statybų metu. Nors pirmąjį Prano Berlinskio namą šiuo požiūriu galima laikyti tam tikra išimtimi, vis dėlto dekoratyvumas čia taip pat gan saikingas.
Pastato fasadas simetriškas, ir tai akcentuojama abiejose pusėse išdėstytomis dekoratyviomis durimis. Jos apipavidalintos smulkiais stačiakampiais piliastrais, kurie viršuje pratęsiami parapetais su geometriniais puošybos elementais. Pastaruosiuose įžvelgiamas rombo motyvas turėjo būti panaudotas ir plokštumose po langais, tačiau greičiausiai šis ketinimas nebuvo įgyvendintas. Tam tikro dekoratyvumo suteikia ir apkalos faktūra – ji varijuojama tiek vertikaliomis, tiek ir horizontaliomis lentelėmis. Namo kertės išryškinamos stambesniu vertikaliu apkalimu, einančiu per beveik visą fasado aukštį. Viršuje pastato architektūrinę raišką paįvairina gan retai šios Žaliakalnio dalies gyvenamuosiuose namuose sutinkamas pusapvalis švieslangis. Namas taisyklingo stačiakampio plano. Viduje įrengti du veidrodiniu principu išplanuoti butai, turintys po tris kambarius ir atskirą virtuvę.
Antrasis pastatas, suprojektuotas 1938 m., atspindi per mažiau kaip dešimtmetį smarkiai pasikeitusią būsto sampratą ir architektūroje įsigalėjusį racionalumą. Kompaktiško tūrio, netasyklingo plano pastatas priskirtinas prie gan būdingo tuometei statybai gyvenamųjų namų porūšio. Dešinioji pagrindinio fasado dalis atitraukta nuo gatvės, tarp abiejų plokštumų atsiradusiame tarpe įrengtas centrinis įėjimas. Fasado horizontalumas akcentuojamas sudvejintų langų viršutiniais ir apatiniais apvadais, taip pat langų kraštinėmis, kurių plokštumos sudalytos tankiomis braukomis. Įdomus ir šiam laikotarpiui gan retas sprendimas – fasade turėjusi būti trisienė veranda. Name įrengtas vienas erdvus butas, patalpos sukoncentruotos aplink koridorių centrinėje ašyje.
Vis dėlto techniko Igno Gastilos namo projektas buvo pakeistas kitu, beveik identiško tūrio ir išplanavimo, tačiau be kai kurių fasado elementų, be to, šiek tiek modifikuoto išplanavimo – buvo atsisakyta trisienės verandos. Antrąjį pastato projektą parengė Vladas Lukoševičius.
Pastatai neišvengė pokyčių XXI amžiuje – buvo užstatyti antstatai ir pakeisti abiejų namų tūriai. Kur kas kukliau perstatytas senasis pastatas. Kairysis jo butas 2011–2012 buvo papildytas mansardiniu pusaukščiu. Tuo tarpu mūrinio vienaaukščio tūris pakeistas gan radikaliai – ant jo iškilo du papildomi aukštai. Per rekonstrukciją visuose trijuose aukštuose įdomiai pritaikytos medžiagos ir spalvos. Nors trečiąjį aukštą apdengiant bitumine stogo danga buvo bandoma neutralizuoti kvartalui šiek tiek per didelį pastato tūrį, tačiau kvartalo kontekste namas vis tiek liko išsiskiriantis.
Paulius Tautvydas Laurinaitis