Šv. Vincento Pauliečio draugijos Prisikėlimo skyrius tarpukariu gana aktyviai vykdytą socialinę veiklą („šelpė beturčius", „turėjo du vaikų darželius, kur vaikai aprūpinami maistu, mokslo priemonėmis ir medžiaga dirbiniams"[1], rūpinosi prieglaudomis Kalniečių ir Mažojoje Darbininkų gatvėse[2] ir kt.) vainikavo moderniausiais to meto Lietuvos senelių prieglaudos namais. Kad iškiltų šis solidžios architektūros objektas, itin prisidėjo kunigas Simonas Morkūnas, kuris idėją pradėjo įgyvendinti „kasoje turėdamas 8100 litų"[3]. Nors pradinis kapitalas buvo labai kuklus, per kelerius metus, gausiai remiant Lietuvos gyventojams bei įvairioms organizacijoms, iškilo naujoviškas špitolės variantas, anot įvairių to meto spaudos paminėjimų, kainavęs apie 400–450 tūkst. litų ir pakeitęs tokio pobūdžio įstaigų įvaizdį („prieglaudą pratę esame vaizduotis kaip seną apgriuvusį namą, kur žiaurių prievaizdų akivaizdoje suvaryti apšepę visų ujami senukai."[4])
Ligoninės pristatymuose spaudoje matome daugybę tuomečių modernybės simbolių – radiją ir garsiakalbius, elektrą ir modernią virtuvės įrangą: „visur erdvūs, šviesūs kambariai, kurių sienose, kad nemažint kambario patalpos, įrengtos spintelės. Erdvūs švarutėliai koridoriai, kurių sienos išpuoštos vertingais paveikslais. Kiekviename aukšte vonios ir taip vadinamos dienines palatos, kur seneliai sugurina laikraščių paskaityti Čia pat randame erdvią, gražiai išdekoruotą bendrą valgyklą. Pietinėje pusėje kiekvienas aukštas turi po erdvų 19 metrų ilgio, gėlėmis puoštą balkoną. Daug smagumo senukams suteikia ir vakarėjančių dienų valanda praskaidrina lėkščias pastato stogas. Tai didelė, gėlėmis išpuošta, suoleliais nustatinėta tikrai miela pasigrožėti aikštelė. Turi švarutėlę, modernią virtuvę, kur viskas paskutiniu Europos pavyzdžiu kepama, verdama elektros pagalba"[5]. Sprendžiant iš spaudos aprašymų, galėtume pamanyti, kad buvo sukurtas nelyginant lietuviškas garsiosios Paimio sanatorijos analogas. Tačiau, paradoksalu, statinio fasadas visiškai istoristinis.
Karolio Reisono[6] sukurtas projektas iš pradžių buvo 3 aukštų, tačiau bestatant, jau išmūrijus tris aukštus, sugalvota pridėti dar vieną[7]. Po pastarosios korekcijos šiek tiek pasikeitė ir pati pastato architektūra – vietoje šlaitinio suprojektuotas vėliau spaudoje taip liaupsintas plokščias stogas, ant kurio „žydi gėlės, o seneliai, gulėdami kurortinėse lovose, džiaugiasi pavasario saule"[8].
Prieglauda buvo atidaryta 1938 m. gruodžio mėnesį[9]. Įstaigoje turėjo įsikurti apie 200 gyventojų; prieš tai dalis jų gyveno senosiose draugijos prieglaudose. Į pastarąsias perkelti kiek prastesnę reputaciją turėję senukai, „kurie, nebesitikėdami nieko gero, smarkiai girtauja"[10]. Po 1940 m. okupacijos, šiek tiek pakeitus vidaus išplanavimą ir įrangą, senelių prieglauda buvo pritaikyta tuberkuliozinei ligonei[11], seneliai, įdavus jiems po 80 litų, išvaryti į gatvę[12].
Vaidas Petrulis
[1] Žaliakalnio prieglaudos statyba. Darbas, 1938, nr. 6.
[2] Žaliakalnio prieglaudos statyba bus baiga šį rudenį. Darbas, 1938, nr. 32.
[3] Prieglauda, kurioje skamba radio garsai. Lietuvos aidas, 1939, birželio 7.
[4] Vargšams pastatas už pusę milijono litų. Darbininkas, 1939, gruodžio 19.
[6] Baužienė, M. Architektas Karolis Reisonas: Didžiausio Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklo autorius. Žemaičių žemė, 2007, nr. 4, p. 47.
[7] LCVA, f. 1622, ap. 7, b. 10.
[8] Prieglauda, kurioje skamba radio garsai. Lietuvos aidas, 1939, birželio 7.
[9] Miškinis, A.; Morkūnas, K. Kauno atvirukai 1918–1940. Vilnius: Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka, 2001, p. 154.
[10] Žaliakalnio prieglaudos statyba bus baiga šį rudenį. Darbas, 1938, nr. 32.
[11] KAA, f. 218, ap. 2, b. 211, l. 47.
[12] Kančienė, J. Senelių prieglauda: rankraštis, KTU ASI archyvas.