Aplinka. Vila K. Dineikos g. 9 stovi senojoje Druskininkų kurorto dalyje, dešiniajame Nemuno upės krante, stačiakampio ir prie jo prijungto netaisyklingo trikampio formos teritorijoje (0,14 ha), apsodintoje pavieniais lapuočiais medžiais ir krūmais. Tolyn nuo sklypo į šiaurės rytų pusę teka Ratnyčėlės upelis, vakaruose plyti Druskonio ežeras, rytuose leidžiasi minėto upelio šlaitas. Pagrindinis pastato fasadas (vakaruose) orientuotas į K. Dineikos pėsčiųjų g., šiaurinis fasadas į M. K. Čiurlionio g., iš pietų ir rytų teritoriją supa gretimi sklypai.
Perstatymas. Iki 2001 metų, kuomet viloje atliktas perstatymas, pastatas buvo harmoningų proporcijų, vyraujančių tarp atvirų ir uždarų fasado dalių, t.y. atvirų verandų, balkonų, apžvalgos bokštelio bei švelniai, neintensyviai mediniais elementais dekoruotų sienų. Per kapitalinį pertvarkymą objekto tūris ir siluetas išliko nepakitę, tačiau atvirų ir uždarų fasado dalių proporcija sunaikinta (atvira veranda rekonstruota į uždaras patalpas ir pritaikyta poilsiui), pagrindinis vilos fasadas (vakarų pusėje) prarado savo eleganciją, grakščių konstrukcijų kuriamą žaismę, išliko tik keli saulutės formos medžio drožiniai, puošiantys vakarinio fasado frontonus ir dalį bokšto.
Architektūra. Dviaukštis pastatas – netaisyklingos T formos su rytinio fasado pusėje labiau išreikšta dalimi. Vilos pamatai akmens mūro, juostiniai, fasadų sienos apkaltos medinėmis lentelėmis (iki langų ir sulig balkonų linija – vertikaliai, likusioji sienų dalis – horizontaliai) dažytomis pilkšvai balsva spalva, stogas daugiašlaitis su bokšteliu ir mansarda, dengtas skarda, abiejų aukštų vidaus plano struktūra – analogiška, koridorinė sistema. Pietiniame fasade įrengti lauko laiptai.
Vertinimas. Dabar vila priklauso privatiems savininkams, tačiau dėl prastos pastato būklės ir kultūros paveldo nuostatų nepaisymo miesto savivaldybė mėgina objektą išpirkti, deja, kol kas šios pastangos bevaisės. Nepaisant didelių vizualinių ir veiklos pokyčių, kuriuos vila išgyveno veikiama laiko ir perstatymų, Druskininkų medinės architektūros kontekste pastatas vis dar išlieka išskirtinis XX a. pradžios (1900 m.) kurortinės statybos pavyzdys, teikiantis šiai senamiesčio daliai unikalumo ir patrauklumo.
Viltė Migonytė